Aš esu nugalėtojas!
Seniai berašiau apie savo keliones. Tik kad neturiu, ką rašyti apie keliones, nes jau metai laiko, kai niekur toliau neteko pakeliauti. Manau, kad čia kaltas, toks keistas žodis „krrrrr…izė“. Fui, net nusipurčiau, tokį bjaurų žodį tik šuo gali išurgzti, o ne aš – kilmingas Siamo katinas. Mano žodyne, tik švelnūs ir meilūs žodeliai. Patikėjote? Miau… (Cha – cha –cha). Turiu prisipažinti, kad ir man reikia švelnumo, bet šiaip tai aš esu kovotojas. Va, kad ir praėjusią naktį, aš labai norėjau išeiti pasivaikščioti į kiemą. Aišku, į kiemą manęs vieno neišleidžia, nes labai saugo tuos kiemo katinus, kuriuos, gavęs valią, seniai būčiau išvaikęs iš viso mikrorajono, o dabar tik su pavadžiu pusantros valandos pavedžioja mane ir vėl tempia namo, net normaliai pakovoti negaliu. Nors turiu prisipažinti, pavyko kelis kartus šeimininką apgauti ir ištrūkti, dar porą kartų pavadį nutraukiau! O geriausias mano prisiminimas, kai vieną vakarą, jau buvo sutemę, man pavyko nepastebėtam be pavadžio ir be šeimininkų išsprukti į kiemą. Tai mūšis buvo! Net nesuskaičiuoju kiek katinų nuo manęs į kailį gavo. Šeimininkai pagal mūšio garsus atbėgę, jau tik paskutines tris kovas pamatė. Dvi dienas iš savo guolio pasikelti nepajėgiau. Nešė man į guolį ir maistą ir vandenį.
Taigi, praėjusią naktį prisiminiau tą puikųjį mūšį ir panorau vėl į kiemą. Namie visi keistuoliai miegojo, juk miegoti reikia dieną, o naktį eiti medžioti. Visiškai sumaišė aktyvų ir pasyvų paros laiką. Aš pradėjau kniaukti ir bandžiau juos atsatyti į normalų gyvenimo ritmą. Šeimininkė šiaip ne taip prabudo ir pradėjo mane barti. Nutilau. Palaukiau, gal jau atsikels. Kur tau, vėl į lovą krito ir užmigo. Tada aš vėl pradėjau kniaukti, tikiuosi, kad visa laiptinė prabudo nuo mano rėkimo. Šeimininkė, kad supyko ir griebusi lazdą, man per šoną trenkė. Jūs įsivaizduojate – mane sugalvojo mušti. To tai aš tikrai nedovanosiu! Nubėgau prie savo tualeto. Gerai, kad jis turi tokį nusiimantį paaukštinimą, kurį galima smarkiai patrankyti su letenėle, garsas nuo trankymo - fantastiškas. Tol trankiau, kol jis nukrito ant žemės. Jūs galite patikėti? Niekas nesiteikė atsikelti ir manęs atsiprašyti. Tada, nubėgau į koridorių, ten ant pakabos kabojo šeimininkės striukė. Pagalvojau, kad reikėtų ją apmy…, atsiprašau, apsisioti. Tik labai aukštai ji kabo, aš taip aukštai nepasiekiu. Tada pritūpiau, prisitaikiau ir strykt, striukės pakaba pokšt, nutrūko, aš su visa striuke plumpt ant žemės. Naktį tyloj garsas buvo toks, lyg kas spintą būtų nuvertęs. Cha, man pavyko! Šeiminė kaipmat pašoko iš lovos ir atbėgo žiūrėti kas atsitiko. Gaila, kad nespėjau savo ketinimų iki galo įvykdyti ir apmy.. striukės, nes reikėjo bėgti slėptis į virtuvę ant viršutinių spintelių. Galvojau, kad vėl gausiu su lazda, todėl akys pačios išsiplėtė iš baimės ir žiūrėjau kas bus, bet buvau tik pabartas ir vėl šeimininkė nuėjo miegoti. Valio! Man pavyko ją iš lovos ištraukti. Aš laimėjau šį kartą! Kitą kartą gal pavyks ne du, o kokius penkis kartus per naktį ją prikelti. Juk kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip ir aš po truputį, kantriai dirbdamas, atstatysiu normalų paros ritmą namuose.
Rodyk draugams
